Kodėl Europos Sąjunga vis dar negali susitarti dėl bendros migracijos politikos: priežastys, pasekmės ir kas laukia ateityje

Sienos, kurios skiria ne tik valstybes

Graikijos salos vėl perpildytos. Lenkija stato tvorą pasienyje su Baltarusija. Italija derasi su Tunisu, o Vengrija jau seniai nustojo klausytis Briuselio. Europos Sąjunga – blokas, kuris mėgsta save vadinti vertybių bendruomene – jau daugiau nei dešimtmetį negali atsakyti į vieną paprastą klausimą: kas nutinka žmogui, kirtusiam jos sieną be dokumentų?

Atsakymo nėra. Ir tai nėra atsitiktinumas.

Kodėl susitarimas taip ir neateina

Problema ne tokia paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. ES narės turi skirtingą istoriją, skirtingą demografiją ir – svarbiausia – skirtingą elektoratą. Vokietija 2015-aisiais priėmė apie milijoną pabėgėlių ir tai politiškai kainavo Angelai Merkel brangiai. Vengrija tuo pačiu metu užsidarė ir Viktoras Orbánas tapo populiaresnis nei bet kada.

Čia slypi esminis paradoksas: kiekviena šalis reaguoja į tą pačią krizę visiškai priešingai – ir kiekviena gali parodyti savo rinkėjams, kad buvo teisi. Kai politinė nauda skiriasi taip radikaliai, bendros politikos tikimybė artėja prie nulio.

Prie to dar reikia pridėti geografiją. Italija, Graikija, Ispanija – jos yra pirmosios, kurios priima atvykstančiuosius. Pagal dabartines taisykles, vadinamas Dublino sistema, prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas pirmoje atvykimo šalyje. Tai reiškia, kad pietinės valstybės neša neproporcingą naštą, o šiaurinės gali sau leisti moralizuoti iš saugaus atstumo.

Paktai, kurie neveikia

2020 metais Europos Komisija pristatė naują Migracijos ir prieglobsčio paktą – dokumentą, kurį rengė ketverius metus. Jis buvo pristatytas kaip istorinis kompromisas. Iš tikrųjų tai buvo kompromisas tarp tų, kurie nenori priimti migrantų, ir tų, kurie nenori mokėti už jų priėmimą kitur.

Paktas įsigaliojo 2024-aisiais, tačiau skeptikai iš karto atkreipė dėmesį: įgyvendinimo mechanizmai silpni, solidarumo principas – savanoriškas, o išimčių galimybės – gausios. Kitaip tariant, šalys, kurios nenori keistis, gali ir toliau nesikeisti.

Tuo tarpu realybė juda greičiau nei biurokratija. Klimato kaita, konfliktai Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, ekonominė nelygybė – visa tai reiškia, kad migracijos spaudimas artimiausiais dešimtmečiais tik augs. ES gali rengti paktus, tačiau jūra laukia ne jų.

Kas iš to išeina

Pasekmės jau matomos. Šengeno zona – vienas didžiausių ES pasiekimų – vis dažniau braižoma iš naujo. Laikinų sienų kontrolių skaičius per pastaruosius kelerius metus išaugo dramatiškai. Austrija, Vokietija, Prancūzija – visos jos tam tikrais momentais atkūrė patikrinimus pasienyje, formaliai pažeisdamos Šengeno dvasią.

Politiškai tai maitina kraštutinę dešinę visame žemyne. Partijos, kurios dar prieš dešimt metų buvo laikomos marginalinėmis, dabar dalyvauja vyriausybėse arba diktuoja darbotvarkę opozicinėmis pozicijomis. Ir jos puikiai žino, kad migracijos tema – tai neišsenkantis šaltinis, kol ES negali pateikti aiškių atsakymų.

Tarp sienos ir veidrodžio

Galiausiai ES migracijos problema yra ne tik logistikos ar teisės klausimas. Tai klausimas, kuo Europa nori būti. Bloku, kuris gina žmogaus teises – ar bloku, kuris gina savo sienas? Ir ar šie du dalykai gali egzistuoti kartu?

Kol kas atsakymas yra toks: Europa bando daryti abu vienu metu ir nei vieno nedaro gerai. Finansuoja Libijos pakrančių apsaugą, kuri sulaikytus migrantus grąžina į sulaikymo centrus, ir tuo pačiu metu pasirašo konvencijas dėl pabėgėlių teisių. Stato tvoras ir tuo pačiu metu kalba apie humanizmo vertybes.

Tai nėra veidmainystė – tai yra politinio kompromiso kaina. Bet ši kaina turi gavėjus: juos moka tie, kurie plaukia per Viduržemio jūrą, ir tie Europos piliečiai, kurie jaučiasi, kad niekas jų nesiklauso. Tol, kol ES neras būdo kalbėti su abiem grupėmis vienu metu, migracijos politika liks tai, kuo ji yra dabar – laikinosios priemonės, kurios trunka dešimtmečius.