Kodėl Europos Sąjunga vis dar negali susitarti dėl bendros migracijos politikos: priežastys, pasekmės ir kas laukia ateityje

Solidarumas popieriuje, chaosas realybėje

Europos Sąjunga mėgsta kalbėti apie vertybes. Solidarumą, žmogaus teises, bendrą ateitį. Bet kai reikia padalinti migrantus tarp valstybių narių – staiga visi tampa labai užimti, labai specifiniai ir labai suverenūs. Tai nėra naujiena. Tai yra chroniškas ES simptomas, kuris tęsiasi nuo 2015-ųjų krizės ir, regis, niekur neketina dingti.

Problema nėra techninė. Niekas nesako, kad neįmanoma sukurti funkcionuojančios sistemos. Problema yra politinė valia – tiksliau, jos nebuvimas. Vengrija ir Lenkija atvirai boikotuoja bet kokius perskirstymo mechanizmus. Italija ir Graikija rėkia, kad palieka jas vienoje su problema. Vokietija ir Prancūzija kalba apie reformas, bet pačios nuolat derasi dėl išimčių sau. Rezultatas? Viskas stringa.

Dublino sistema: gyvas lavonas

Dublino reglamentas – taisyklė, pagal kurią prieglobsčio prašymą nagrinėja pirmoji ES šalis, į kurią atvyksta migrantas – buvo sukurtas kitam pasauliui. Pasauliui, kuriame migracijos srautai buvo maži ir valdomi. Šiandien ši sistema tiesiog baudžia geografiškai nepalankiose vietose esančias šalis – Italiją, Graikiją, Maltą – ir leidžia šiaurinėms valstybėms ramiai žiūrėti iš šono.

Visi tai žino. Europos Komisija tai žino. Valstybės narės tai žino. Bet sistema vis tiek gyvuoja, nes bet kokia alternatyva reikalauja kompromiso, o kompromisas reiškia, kad kažkas turės priimti daugiau žmonių. O to niekas nenori daryti prieš rinkimus.

Naujas migracijos paktas: reforma ar kosmetika?

2024 metais pagaliau buvo priimtas Naujas migracijos ir prieglobsčio paktas. Teoriškai – istorinis žingsnis. Praktiškai – dar vienas kompromisas, kuris bando patenkinti visus ir todėl nepatenkina nė vieno.

Paktas įveda vadinamąjį „lankstaus solidarumo” principą: šalys gali arba priimti migrantus, arba mokėti finansinį įnašą, arba teikti operatyvinę pagalbą. Skamba protingai. Bet realybėje tai reiškia, kad turtingesnės šalys tiesiog išsipirks iš atsakomybės, o perkrautų šalių problema liks tokia pati. Pinigai neišsprendžia politinio klausimo – kur gyvens šie žmonės.

Be to, paktas labai akcentuoja sienų stiprinimą ir greitesnes deportacijas. Tai gali patikti populistams, bet nekelia klausimo, kodėl žmonės iš viso bėga ir kaip su jais elgtis humaniškai tuo metu, kol sistema sprendžia jų likimą.

Kai politika tampa svarbesne už žmones

Čia reikia pasakyti tai, kas nepatogu: ES migracijos politikos diskusija dažnai yra visiškai atsieta nuo realių žmonių, kurie kerta sienas. Kalbama apie srautus, skaičius, mechanizmus, kvotų sistemas. Retai kalbama apie tai, kad Viduržemio jūroje žūsta žmonės, o ES šalys kartais aktyviai vengia jų gelbėti, nes nenori, kad jie pasiektų krantą ir oficialiai taptų jų problema.

Italija blokavo nevyriausybinių organizacijų laivus. Graikija buvo kaltinama neteisėtais grąžinimais į jūrą. Kroatija sulaukė kaltinimų dėl smurto pasienyje. Visa tai vyko ir vyksta ES teritorijoje, ES vertybių kontekste. Ir reakcija? Daugiausia tyla arba biurokratiniai tyrimai, kurie niekur neveda.

Kas bus toliau – ir kodėl optimizmas čia būtų naivumas

Ateitis atrodo taip: migracijos srautai nemažės. Klimato kaita, konfliktai, ekonominė nelygybė – visa tai toliau stumdys žmones iš pietų į šiaurę. ES tuo tarpu toliau derėsis, priims paketus, kurie neveiks taip, kaip planuota, ir kaltins viena kitą dėl nesėkmių.

Tikra reforma reikalautų dviejų dalykų, kurių ES šiandien neturi: pirma, politinio drąsos pripažinti, kad migracija yra ilgalaikė realybė, o ne krizė, kurią galima „išspręsti”. Antra, tikro solidarumo mechanizmo, kuris nebūtų savanoriškas – nes savanoriški mechanizmai ES kontekste reiškia, kad niekas nieko nedarys. Bet toks mechanizmas reikalautų dalies suvereniteto atidavimo, o to niekas nenori daryti, ypač prieš rinkimus.

Tad ES ir toliau turės tai, ką turi dabar: sistemą, kuri neveikia, bet kurią keisti per daug politiškai skausminga. O žmonės ir toliau kels sienas, plauks jūromis ir lauks sprendimų, kurie vis atidedami rytdienai.