Kodėl Europos miestai masiškai atsisako automobilių ir ką tai reiškia eiliniam gyventojui

Miestas be kamščių – utopija ar realybė?

Oslas, Amsterdamas, Barselona. Šie miestai nebekalba apie automobilių mažinimą – jie tiesiog tai daro. Ir ne po truputį, o drąsiai, kartais net provokuojamai. Osle senamiestis tapo beveik visiškai be automobilių. Barselona „superblokų” koncepcija atima gatves iš mašinų ir grąžina jas žmonėms. Amsterdamas jau seniai žino, kad dviratis nėra hobis – tai transporto sistema.

Bet kodėl dabar? Kodėl viskas vyksta taip greitai?

Pinigai, oras ir nervai

Atsakymas paprastesnis nei atrodo. Europos miestai tiesiog suskaičiavo. Automobilių spūstys Londone kasmet kainuoja apie 9 milijardus svarų – ir tai tik ekonominiai nuostoliai. Prie to pridėk oro taršą, triukšmą, eismo įvykius ir žemę, kurią užima parkavimo aikštelės. Kai visa tai sudedi į vieną sąskaitą, elektriniai paspirtukai ir metro atrodo kaip labai protinga investicija.

Paryžius per pastaruosius penkerius metus sumažino automobilių eismą centre daugiau nei 40%. Rezultatas? Oro kokybė pagerėjo, kavinės išsipylė į gatves, o žmonės pradėjo iš tikrųjų matyti miestą, kuriame gyvena.

Kas iš to eiliniam Jonui ar Onai?

Čia prasideda įdomiausia dalis. Nes teoriškai viskas skamba gražiai, bet praktiškai – žmogus, kuris kiekvieną rytą veža vaikus į mokyklą ir dar turi spėti į darbą kitame miesto gale, nori konkrečių atsakymų.

Tiesa tokia: perėjimas skausmą sukelia trumpam. Miestai, kurie tai padarė teisingai – investavo į viešąjį transportą prieš apribodami automobilius, ne po to – sulaukė kur kas mažiau pasipriešinimo. Helsinkis, pavyzdžiui, taip išplėtė metro ir autobusų tinklą, kad dauguma gyventojų tiesiog nustojo jausti poreikį turėti automobilį mieste. Ne dėl to, kad buvo priversti. O dėl to, kad alternatyva tapo patogesnė.

Kitas dalykas – erdvė. Kai iš gatvės dingsta automobiliai, atsiranda vietos žaidimų aikštelėms, suoliukams, medžiams. Nekilnojamojo turto vertė tokiose vietose kyla. Smulkus verslas klesti, nes žmonės, einantys pėsčiomis, užsuka į parduotuves dažniau nei tie, kurie prazvimbia pro šalį automobiliu.

O Lietuva? Rimtas klausimas

Vilnius ir Kaunas irgi juda ta kryptimi – dviračių takai plečiasi, kai kurios gatvės centre jau uždarytos automobiliams. Bet tempas lėtas, o diskusija dažnai įstringa tame pačiame rate: „mes ne Amsterdamas, mūsų klimatas kitoks, mūsų miestai išsidėstę kitaip.”

Iš dalies tai tiesa. Bet iš dalies – tai tiesiog patogus pasiteisinimas nieko nekeisti.

Tai ne mados reikalas – tai miesto DNR

Europos miestai neatsisako automobilių dėl to, kad tai madinga ar dėl to, kad kažkokie idealistai taip nusprendė. Jie tai daro, nes miestai, kurie laimi kovą dėl talentų, investicijų ir gyvenimo kokybės, yra tie, kuriuose žmonės nori gyventi – ne tik dirbti ir miegoti.

Eiliniam gyventojui tai reiškia paprastą dalyką: artimiausiais metais miestas, kuriame gyveni, keisis. Kažkam tai bus nepatogumas. Kažkam – galimybė. Bet viena aišku – kas nepasiruoš šiam pokyčiui, tas tiesiog liks stovėti kamštyje. Pažodžiui.