Kaip išlaikyti sveiką gyvenseną gyvenant tarp skirtingų Europos šalių: praktiniai patarimai keliaujantiems ir persikeliantiems

Prieš kelerius metus pažįstama, persikrausčiusi iš Vilniaus į Lisaboną, o po metų – į Berlyną, man sakė paprastą tiesą: kūnas nespėja priprasti prie vienos vietos, kaip jau reikia priprasti prie kitos. Skamba banaliai, bet tie, kas gyvena tarp šalių – dirba nuotoliniu būdu, keliauja darbo reikalais ar tiesiog bando rasti savo vietą Europoje – žino, kiek energijos atima nuolatinis prisitaikymas. Ir sveikata čia dažnai nukenčia pirmiausia, nes ji tyliai, be didelio triukšmo.

Kai valgiaraštis keičiasi greičiau nei adresas

Ispanijoje vakarienė prasideda devintą vakaro, Vokietijoje – šeštą. Italijoje kava ryte yra ritualas, o Skandinavijoje – funkcinis veiksmas prieš darbą. Kai keliauji tarp šių kultūrų, valgymo įpročiai tampa chaotiški: vienur suvalgai per daug, nes taip priimta, kitur – per mažai, nes tiesiog nespėji.

Praktiškas patarimas – nesistengti kopijuoti vietinio ritmo iš karto. Verčiau pasilikti savo pagrindinį valgymo grafiką kaip atramos tašką ir palaipsniui derinti prie naujos aplinkos. Taip pat verta nepamiršti bazinių dalykų – pakankamai baltymų, daržovių ir vandens, nesvarbu, ar esi Prahoje, ar Palerme. Skamba paprastai, bet būtent tai dažniausiai pirmiausia pamirštama, kai aplinkui tiek naujų skonių ir pagundų.

Miegas – prabanga, kurios negalima atsisakyti

Laiko juostos Europoje nedidelės, bet net valanda ar dvi gali suardyti miego ritmą, ypač jei keliauji dažnai. Prie to prisideda ir skirtingas saulės grafikas – Šiaurės šalyse vasarą beveik nesutemsta, o žiemą saulė tarsi ir nepasirodo. Portugalijoje ar Graikijoje viskas kitaip – šviesos daugiau, bet karštis vakarais trukdo užmigti.

Vieni sprendžia tai melatoninu, kiti – paprasčiausiu disciplinuotu ritualu: ta pati miego valanda, tamsinamos užuolaidos, telefono atidėjimas bent pusvalandžiui prieš miegą. Nėra universalaus recepto, bet ignoruoti miegą judant tarp šalių – tiesus kelias į nuovargį, kuris vėliau virsta dirglumu ar net sveikatos problemomis.

Fizinis aktyvumas be sporto klubo abonemento

Kai gyveni vienoje vietoje ilgai, lengva užsirašyti į sporto klubą ir turėti stabilią rutiną. Kai keiciesi šalimis kas kelis mėnesius, tai tampa nepatogu – naujos sutartys, kalbos barjeras, skirtinga infrastruktūra.

Čia gelbsti paprasti dalykai: ėjimas pėsčiomis vietoj viešojo transporto, lengvi pratimai kambaryje, dviratis, jei miestas tam pritaikytas – kaip Amsterdamas ar Kopenhaga. Svarbu ne konkreti sporto rūšis, o judėjimo tęstinumas. Kūnas nemėgsta staigių pauzių – jei savaitę nieko nedarai, o paskui bandai „atsigriebti“ viena intensyvia treniruote, rizika susižeisti tik didėja.

Sveikatos sistema – kita galvosūkio dalis

Kiekviena šalis turi savo sveikatos priežiūros logiką. Vokietijoje viskas gana biurokratiška, bet efektyvu, jei žinai, kur kreiptis. Prancūzijoje gydytojo apsilankymas dažnai kainuoja simboliškai, bet reikia iš anksto susirasti tinkamą specialistą. Rytų Europoje, tarp jų ir Lietuvoje, sistema kartais lėtesnė, bet artimesnė pacientui.

Persikeliantiems verta iš anksto pasidomėti, kaip veikia Europos sveikatos draudimo kortelė (EHIC), kokias paslaugas ji dengia ir kada reikia papildomo privataus draudimo. Tai nėra įdomiausia tema pokalbiui prie kavos, bet kai susirgsti svetimame mieste be aiškaus plano, greitai supranti, kodėl apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau.

Psichologinis aspektas, apie kurį mažai kalbama

Sveikata – tai ne tik kūnas. Nuolatinis persikraustymas, naujų draugų ieškojimas, kalbos barjerai – visa tai kaupiasi. Kai kurie žmonės tai vadina „vietos nuovargiu“ (angl. place fatigue) – jausmu, kai jau nebenori pažinti dar vieno miesto, dar vienos kultūros, bet tiesiog norisi grįžti į kažką pažįstamo.

Sprendimas nebūtinai yra sustoti keliauti. Kartais užtenka turėti bent vieną pastovų elementą – nuotolinį pokalbį su šeima kiekvieną savaitę, tą patį knygos skaitymo ritualą prieš miegą, ar net tą pačią arbatos rūšį, kurią visada pasiimi keliaudamas. Smulkmenos, bet jos suteikia stabilumo jausmą, kai viskas kita aplinkui keičiasi.

Vietoj išvadų – gyvenimo tarp šalių menas

Gyventi tarp Europos šalių – tai savotiškas balansavimas ant lyno, kur kiekviena nauja aplinka reikalauja prisitaikymo, o kūnas ir protas ne visada spėja paskui. Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems – vieniems svarbiausia išlaikyti miego rutiną, kitiems – rasti stabilų maisto ritmą, treciems – tiesiog turėti vieną žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti nepriklausomai nuo laiko juostos.

Bet yra viena bendra tiesa: kuo mažiau bandai kovoti su nuolatine kaita ir kuo labiau leidi sau turėti keletą pastovių, asmeninių įpročių, tuo lengviau išlaikyti sveikatą – tiek fizinę, tiek psichinę. Galiausiai, gyvenimas tarp šalių tampa ne chaosu, o įdomiu, nors kartais varginančiu, nuotykiu, kuriame svarbiausia – nepamiršti savęs tarp visų tų sienų ir kalbų.