Kaip Europos Sąjungos sprendimai dėl žaliosios energetikos transformacijos 2026-2026 metais paveiks Baltijos šalių verslo sektorių ir vartotojų kainas

Žaliasis kursas ir jo tikrasis veidas

Kai 2019 metais Europos Komisija paskelbė Europos žaliąjį kursą, daugelis verslininkų Baltijos šalyse žiūrėjo į tai kaip į dar vieną Briuselio biurokratinę iniciatyvą, kuri realaus gyvenimo nelabai palies. Tačiau 2024-2025 metais priimti sprendimai, kurie įsigalios arba bus intensyviai įgyvendinami 2026 metais, rodo visai kitokią realybę. Kalbame ne apie abstrakčias klimato kaitos diskusijas, o apie labai konkrečius pokyčius, kurie paveiks kiekvieno verslo balansą ir kiekvieno vartotojo piniginę.

Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – atsiduria ypatingoje situacijoje. Viena vertus, mes esame geografiškai ir energetiškai periferijoje, vis dar priklausomi nuo importuojamos energijos ir tranzito koridorių. Kita vertus, turime ambicingą tikslą tapti žaliosios transformacijos lyderiais regione. Tik ar verslas ir gyventojai yra pasirengę tam, kas laukia jau visai netrukus?

Anglies dioksido kainodara: nuo teorijos prie praktiškų sąskaitų

Europos Sąjungos emisijų prekybos sistema (ETS) nėra naujiena, bet jos išplėtimas 2026 metais į transporto ir pastatų šildymo sektorius (vadinamasis ETS2) pakeis žaidimo taisykles. Iki šiol daugelis smulkaus ir vidutinio verslo atstovų galėjo jaustis saugūs – anglies kvotos liesdavo tik didžiuosius pramonės žaidėjus. Dabar situacija keičiasi radikaliai.

Praktiškai tai reiškia, kad kiekvienas litras degalų, kiekvienas kubinis metras gamtinių dujų turės papildomą kainą už išmetamą CO2. Baltijos šalyse, kur žiemos yra šaltos ir šildymas sudaro didelę išlaidų dalį tiek namų ūkiuose, tiek versle, šis pokytis nebus kosmetinis. Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad papildoma kaina gali siekti 10-15 eurų už toną CO2 2026 metais, o iki 2030-ųjų – dar daugiau.

Įdomu tai, kad Baltijos šalių verslas į šią naujovę žiūri nevienodai. Estijos technologijų sektoriaus įmonės, kurios jau seniai investavo į atsinaujinančią energiją ir efektyvumą, mato čia konkurencinį pranašumą. Tuo tarpu Lietuvos ir Latvijos pramonės įmonės, ypač maisto perdirbimo, medienos pramonės ir chemijos sektoriuose, kur energijos sąnaudos yra didelės, jau dabar skaičiuoja nuostolius ir ieško būdų, kaip perkelti šias išlaidas į galutinę produkto kainą.

Atsinaujinančios energijos plėtra: investicijų bumas ar finansinė našta?

Europos Sąjunga 2026 metams nustatė labai konkrečius tikslus – atsinaujinančios energijos dalis turi sudaryti ne mažiau kaip 42,5 proc. bendrame energijos balanse. Baltijos šalims tai reiškia masinę vėjo jėgainių, saulės parkų ir biomasės elektrinių plėtrą. Lietuva jau dabar aktyviai plėtoja saulės jėgaines, Latvija daugiau dėmesio skiria hidrojėgainėms ir biomasei, o Estija investuoja į jūrinius vėjo parkus.

Bet kas vyksta realybėje? Verslas susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis. Pirma – biurokratija. Leidimų gavimas vėjo ar saulės parkui Lietuvoje gali užtrukti 2-3 metus, o kartais ir ilgiau. Antra – finansavimas. Nors ES siūlo įvairias subsidijas ir palankias paskolas, realus priėjimas prie šių lėšų yra sudėtingas, ypač smulkiam ir vidutiniam verslui.

Kalbėdamas su kelių Lietuvos gamybos įmonių vadovais, pastebėjau įdomią tendenciją: daugelis jų nori investuoti į saulės jėgaines ant savo gamyklų stogų, bet susiduria su elektros tinklų operatorių ribojimais. Tinklas tiesiog nėra pasiruošęs priimti tiek decentralizuotos energijos. Tai reiškia, kad net ir norėdamas būti žalias, verslas negali to padaryti greitai.

Vartotojų požiūriu situacija taip pat dviprasmiška. Viena vertus, daugiau atsinaujinančios energijos teoriškai turėtų reikšti stabilesnes ir ilgalaikėje perspektyvoje mažesnes kainas. Kita vertus, pereinamasis laikotarpis reiškia didžiules infrastruktūros investicijas, kurios bus perkeltos į elektros kainas. Lietuvoje elektros kaina vartotojams jau dabar yra viena didžiausių Baltijos šalyse, o 2026-2027 metais tikėtinas dar vienas šuolis.

Pastatų renovacija ir energijos efektyvumas: privaloma, bet brangu

Vienas iš labiausiai nuvertintų Europos žaliojo kurso aspektų yra pastatų energinio efektyvumo direktyva (EPBD). Naujieji reikalavimai, kurie bus įgyvendinami nuo 2026 metų, numato, kad visi nauji pastatai turi būti beveik nulinės energijos, o esami pastatai turi būti renovuoti pagal griežtus energinio efektyvumo standartus.

Baltijos šalyse, kur didelė dalis pastatų fondo buvo pastatyta sovietmečiu ir yra energetiškai neefektyvi, tai yra milžiniškas iššūkis. Lietuva jau turi nemažą patirtį daugiabučių renovacijos srityje, bet tempai vis dar per lėti. Latvijoje ir Estijoje situacija dar sudėtingesnė – mažiau finansavimo programų, mažiau patirties, daugiau biurokratinių kliūčių.

Verslo pastatai yra atskira tema. Daugelis biurų, prekybos centrų, sandėlių ir gamyklų neatitinka naujųjų standartų. Renovacija gali kainuoti šimtus tūkstančių ar net milijonus eurų. Smulkus ir vidutinis verslas tiesiog neturi tokių lėšų. Rezultatas – arba skolinimasis, arba pastatų pardavimas, arba veiklos užbaigimas.

Konkrečiai kalbant, jei turite nedidelį biurą Rygos ar Vilniaus centre sovietiniame pastate, jūsų nuomos kaina artimiausiais metais gali išaugti 20-30 proc., nes savininkas turės investuoti į renovaciją. Jei esate tas savininkas – turėsite rinktis: investuoti dabar arba vėliau susidurti su dar griežtesnėmis sankcijomis ir neįmanomybe išnuomoti ar parduoti pastato.

Transporto sektorius: elektromobilumas kaip neišvengiamybė

Europos Komisijos sprendimas nuo 2035 metų uždrausti naujų vidaus degimo variklių automobilių pardavimą gali atrodyti tolima perspektyva, bet 2026 metais įsigaliosiantys griežtesni emisijų standartai ir mokesčių pakeitimai jau dabar keičia rinką. Baltijos šalims, kur automobilių parkas yra vienas seniausių Europoje, tai yra ypač jautri tema.

Verslas, ypač logistikos ir transporto įmonės, jau dabar planuoja flotų atnaujinimą. Elektrinis sunkvežimis ar autobusas kainuoja 2-3 kartus brangiau nei dyzelinis, o įkrovimo infrastruktūra Baltijos šalyse vis dar yra fragmentiška. Taip, yra ES subsidijos, bet jos padengia tik dalį išlaidų, o laukimo eilės yra ilgos.

Įdomu tai, kad Estija šioje srityje yra akivaizdus lyderis – ten elektromobilių dalis naujų automobilių rinkoje jau viršija 10 proc., tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje ši dalis tebėra apie 3-5 proc. Tai rodo ne tik skirtingą ekonominį pajėgumą, bet ir skirtingą požiūrį į inovacijas.

Vartotojams situacija taip pat nėra paprasta. Naujas elektrinis automobilis vis dar yra brangesnis nei tradicinis, nors eksploatacijos išlaidos yra mažesnės. Bet didžiausia problema – nežinomybė. Ar elektromobilio baterija išlaikys Baltijos žiemas? Kur krauti automobilį, jei gyveni daugiabučiame name be privačios aikštelės? Šie klausimai vis dar neturi aiškių atsakymų.

Pramonės transformacija: kas išliks, kas išnyks

Baltijos šalių pramonė nėra tokia didelė kaip Vokietijoje ar Lenkijoje, bet ji yra svarbi ekonomikai. Medienos perdirbimas, maisto pramonė, chemija, metalurgija – visi šie sektoriai yra energijos imlūs ir išmeta daug CO2. Europos žaliasis kursas jiems kelia egzistencinį klausimą: prisitaikyti arba išeiti iš rinkos.

Anglies pasienio koregavimo mechanizmas (CBAM), kuris bus pilnai įgyvendintas nuo 2026 metų, reiškia, kad importuojamos prekės iš šalių su mažesniais klimato reikalavimais bus apmokestinamos. Tai turėtų apsaugoti Europos pramonę nuo nesąžiningos konkurencijos, bet praktikoje gali sukelti prekybos karų ir tiekimo grandinių sutrikimų.

Lietuvos trąšų gamyba, Latvijos metalurgija, Estijos naftos perdirbimas – visi šie sektoriai jau dabar ieško būdų, kaip sumažinti emisijas. Kai kurios įmonės investuoja į naujas technologijas, kitos – persiprofilina, trečios – tiesiog planuoja veiklos užbaigimą. Socialinės pasekmės gali būti skausmingos – darbo vietų praradimas, regionų nuskurdimas, socialinė įtampa.

Bet yra ir šviesių pavyzdžių. Estijos pramonė, ypač technologijų ir inovacijų sektorius, mato žaliąją transformaciją kaip galimybę. Naujos technologijos, žalioji vandenilio gamyba, anglies surinkimas – tai sritys, kuriose Baltijos šalys gali tapti lyderėmis. Klausimas tik, ar spėsime investuoti ir išugdyti reikiamas kompetencijas.

Finansinė našta: kas mokės už transformaciją?

Gražūs žodžiai apie žaliąją ateitį yra viena, bet kas už tai mokės – visai kitas klausimas. Europos Komisija kalba apie šimtus milijardų eurų investicijų, bet realybė yra tokia, kad didelė dalis šių išlaidų galiausiai atsidurs ant verslo ir vartotojų pečių.

Baltijos šalyse situacija yra ypač jautri, nes mūsų pajamos yra mažesnės nei Vakarų Europoje, bet transformacijos kaštai – panašūs. Lietuvos vidutinis atlyginimas yra maždaug 1500 eurų, Latvijoje – panašiai, Estijoje – šiek tiek daugiau. Bet elektros, dujų, transporto kainos auga visur vienodai.

Socialinės apsaugos mechanizmai, kuriuos siūlo ES, tokie kaip Socialinio klimato fondas, turėtų padėti pažeidžiamiausiems gyventojams, bet praktikoje šios lėšos bus ribotos ir pasieks ne visus. Verslas, ypač smulkus ir vidutinis, dažnai lieka už paramos ribų – per didelis, kad gautų socialinę paramą, bet per mažas, kad galėtų savarankiškai investuoti į transformaciją.

Konkrečiai kalbant, jei esate nedidelės gamybos įmonės savininkas Lietuvoje, jūsų elektros sąskaita 2026 metais gali išaugti 30-40 proc., dujų – dar daugiau, transporto išlaidos – taip pat. Ar galėsite perkelti šias išlaidas į produkto kainą? Galbūt, bet tik jei jūsų konkurentai darys tą patį. O jei konkuruojate su įmonėmis iš trečiųjų šalių, kurios tokių apribojimų neturi – tada problema tampa rimta.

Kaip išgyventi ir net laimėti šioje naujoje realybėje

Nors situacija atrodo sudėtinga, tai nereiškia, kad nėra sprendimų. Verslas ir vartotojai, kurie pradės ruoštis dabar, 2026 metais jausis daug geriau nei tie, kurie lauks paskutinės minutės.

Verslui pirmiausia reikia atlikti energetinį auditą – suprasti, kur ir kaip naudojama energija, kur didžiausios emisijos, kur galima sutaupyti. Daugelis įmonių nustemba, kai sužino, kad paprastos priemonės – LED apšvietimas, geresnė izoliacija, procesų optimizavimas – gali sumažinti energijos sąnaudas 20-30 proc. be didelių investicijų.

Antra – ieškoti finansavimo galimybių. ES struktūriniai fondai, nacionalinės programos, žaliosios paskolos – visa tai egzistuoja, bet reikia žinoti, kaip prie jų prieiti. Dažnai apsimoka samdyti konsultantą, kuris padės parengti projektą ir gauti finansavimą.

Trečia – bendradarbiauti. Smulkios įmonės atskirai negali daug nuveikti, bet kartu – gali. Bendri saulės parkai, bendras transportas, bendri pirkimai – visa tai gali sumažinti kaštus ir padidinti derybinę galią.

Vartotojams patarimai yra panašūs. Investicija į namų šiltinimą, saulės kolektorius ar šilumos siurblį gali atrodyti brangi, bet atsiperkančioji trukmė dažnai yra tik 5-7 metai, o nauda – ilgalaikė. Elektromobilio pirkimas taip pat gali būti protingas sprendimas, ypač jei naudojate automobilį kasdien ir turite galimybę krauti namuose.

Svarbu ir politinis aktyvumas. Baltijos šalių vyriausybės turi girdėti verslo ir gyventojų balsą – ne tam, kad sustabdytų žaliąją transformaciją, bet tam, kad ji būtų įgyvendinta protingai, su atsižvelgimu į vietos specifiką ir realius pajėgumus. Estijos pavyzdys rodo, kad kai vyriausybė, verslas ir visuomenė dirba kartu, rezultatai yra daug geresni.

Žalioji transformacija nėra pasirinkimas – tai realybė, su kuria teks gyventi. Bet kaip su ja gyvensime – ar kaip su našta, ar kaip su galimybe – tai jau priklauso nuo mūsų sprendimų šiandien. 2026 metai nėra tolima ateitis – tai jau rytojus, ir ruoštis jam reikia dabar.