Kaip europietiškos gerų naujienų iniciatyvos keičia žiniasklaidos vartojimo įpročius ir gerina visuomenės psichinę sveikatą

Kodėl mes taip mylim blogas naujienas?

Žinot, yra tokia keista žmogaus savybė – mes tiesiog negalim atitraukti akių nuo katastrofų. Įjunk bet kurią naujienų svetainę ir iškart pamatysi: karai, nelaimės, skandalai, ekonomikos žlugimas. Ir mes spragtelim, skaitom, nervuojamės, o paskui stebimės, kodėl jaučiamės taip prislėgti.

Psichologai tai vadina „negativity bias” – mūsų smegenys evoliuciškai yra suprogramuotos labiau reaguoti į grėsmes nei į malonius dalykus. Kai mūsų protėviai vaikščiojo po savanas, tie, kurie geriau pastebėjo pavojų, turėjo didesnes šansas išgyventi. Bet dabar, kai gyvename santykinai saugioje aplinkoje, ši savybė mums žaidžia pikšt juokelį – verčia mus nuolat ieškoti blogų naujienų ir dėl to jaustis siaubingai.

Tradicinė žiniasklaida tai puikiai žino ir šį principą išnaudoja iki maksimumo. „If it bleeds, it leads” – žurnalistikos pasaulyje gerai žinoma taisyklė. Kuo baisesnė naujiena, tuo daugiau paspaudimų, tuo daugiau reklamos pajamų. Ir štai čia prasideda užburtas ratas.

Kas nutinka, kai vartojam tik negatyvias naujienas

Pabandykit prisiminti, kaip jaučiatės po pusvalandžio naujienų srauto naršymo. Aš pats pastebėjau, kad dažnai jaučiuosi tarsi būčiau bėgęs maratoną – išsekęs, įtemptas, kartais net piktas. Ir tai ne atsitiktinumas.

Moksliniai tyrimai rodo gana bauginančius dalykus. Nuolatinis negatyvių naujienų srautas gali sukelti arba sustiprinti nerimo sutrikimus, depresiją, nemigą. Kai kurie žmonės patiria net fizinių simptomų – širdies plakimą, galvos skausmus, virškinimo problemas. Tai vadinama „headline stress disorder” arba tiesiog naujienų sukelta įtampa.

O dar blogiau – mes tampame cinikai. Kai matome tik blogus dalykus, pradedame tikėti, kad pasaulis yra siaubingas, žmonės blogi, o ateitis beviltiška. Tai veikia mūsų sprendimus, santykius, net karjeros pasirinkimus. Kai kurie žmonės tiesiog nustoja sekti naujienas visai, o tai irgi nėra sprendimas, nes tada tampame atsiribojusiais nuo visuomenės.

Gerų naujienų judėjimas – ne tik rožiniai akiniai

Prieš kelerius metus Europoje pradėjo rastis įdomus reiškinys. Žurnalistai, psichologai ir visuomenės veikėjai pradėjo klausinėti: o gal galima kitaip? Gal galima informuoti žmones, bet nekelti panikos? Gal galima rodyti problemas, bet kartu ir sprendimus?

Ir štai čia svarbu suprasti – gerų naujienų žurnalistika NĖRA tai, kai tiesiog ignoruojam problemas ir rodome tik kačiukus bei vaivorykštes. Ne, tai daug sudėtingiau ir įdomiau.

Konstruktyvios žurnalistikos principas (taip tai dar vadinama) yra toks: taip, rodome problemą, bet kartu ieškome, kas dirba ties jos sprendimu, kas veikia, kokie yra pozityvūs poslinkiai. Pavyzdžiui, vietoj straipsnio „Klimato kaita naikina planetą” (ką mes jau žinom), rašomas straipsnis „Kaip Danijos miestas sumažino anglies dioksido išmetimą 60% per penkerius metus ir ką mes galim iš to pasimokyti”.

Jausti skirtumą? Abi naujienos yra apie rimtą problemą, bet viena palieka tave bejėgį, o kita – įkvėptą ir galbūt net motyvuotą ką nors pakeisti.

Kas Europoje jau daro šitą ir kaip tai atrodo

Nyderlanduose veikia „De Correspondent” – internetinis leidinys, kuris iš viso neturi tradicinės naujienų skiltys. Jie rašo tik apie tai, kas svarbu, ne apie tai, kas šiandien nutiko. Jų straipsniai gilūs, apgalvoti, ir dažnai rodo, kaip žmonės sprendžia problemas.

Danijoje nacionalinis transliuotojas DR pradėjo „Konstruktyvt” projektą – jie moko savo žurnalistus konstruktyvios žurnalistikos principų. Rezultatai? Žiūrovai sako, kad jaučiasi labiau informuoti ir mažiau įtempti. O įdomiausia – reitingai nenukrito! Pasirodo, žmonėms iš tiesų patinka tokios naujienos.

Jungtinėje Karalystėje „Positive News” – pirmasis ir vienintelis leidinys, kuris priklauso skaitytojams (jie nupirko akcijas per crowdfunding kampaniją). Jie rašo apie socialines inovacijas, aplinkosaugos pergales, mokslo proveržius. Ir ne, tai ne fluff pieces – tai rimta žurnalistika, tik su kitu kampu.

Prancūzijoje „Reporters d’Espoirs” (Vilties reporteriai) jau daugiau nei 20 metų propaguoja sprendimų orientuotą žurnalistiką. Jie net organizuoja mokymus tradicinių žiniasklaidos priemonių žurnalistams, kaip integruoti konstruktyvius elementus į savo darbą.

Ar tai iš tiesų veikia mūsų psichikos sveikatą?

Gerai, bet ar tai ne tik graži teorija? Ar iš tiesų gerų naujienų skaitymas daro skirtumą?

Amsterdamo universitetas atliko tyrimą, kuriame dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė dvi savaites skaitė tik tradicines naujienas, kita – konstruktyvias. Po dviejų savaičių skirtumas buvo akivaizdus: konstruktyvių naujienų skaitytojų grupė parodė žymiai mažesnį nerimo lygį, geresnę nuotaiką ir – štai kas įdomu – didesnį norą dalyvauti visuomeninėje veikoje.

Kitas tyrimas Danijoje parodė, kad žmonės, kurie reguliariai vartoja konstruktyvias naujienas, jaučiasi labiau įgalinti (empowered) ir turi didesnę viltį dėl ateities. Tai nereiškia, kad jie tampa naivūs ar nesupranta problemų – priešingai, jie dažnai geriau supranta problemas, nes mato jas platesniame kontekste.

Aš pats pradėjau eksperimentuoti prieš maždaug metus. Atsisakiau rytinio naujienų portalo tikrinimo (kur paprastai būdavo krūva siaubo istorijų) ir vietoj to pradėjau skaityti vieną gerų naujienų šaltinį. Pirmas savaitės buvo keista – jautėsi, tarsi kažko trūktų. Bet po mėnesio pastebėjau, kad ryte jaučiuosi ramesnis, energingesnis, labiau optimistiškas. Ir ne, nesu tapęs atsiribojęs nuo realybės – vis dar žinau, kas vyksta pasaulyje, tik nebesijaučiu dėl to paralyžiuotas.

Kaip tai keičia mūsų elgesį ir pasirinkimus

Čia prasideda iš tiesų įdomūs dalykai. Kai žmonės mato, kad problemos yra sprendžiamos, kad kiti žmonės imasi veiksmų ir pasiekia rezultatų, jie patys tampa aktyvesni.

Yra toks psichologinis fenomenas vadinamas „learned helplessness” – išmoktas bejėgiškumas. Kai nuolat matai tik problemas be sprendimų, pradedi tikėti, kad nieko negali pakeisti. O kai matai sprendimus, atsiranda „learned optimism” – išmoktas optimizmas. Pradedi galvoti: „Jei jie galėjo, gal ir aš galiu?”

Švedijoje pastebėjo įdomų dalyką. Miestuose, kur vietinė žiniasklaida pradėjo daugiau rašyti apie vietos iniciatyvas ir sėkmės istorijas, padidėjo savanorystė ir dalyvavimas bendruomenės projektuose. Žmonės tiesiog labiau tikėjo, kad jų veiksmai gali ką nors pakeisti.

Tai veikia ir vartojimo įpročius. Kai skaitai apie įmones, kurios sėkmingai taiko tvarią praktiką, esi labiau linkęs palaikyti tokias įmones. Kai matai, kaip žmonės sumažino savo atliekų kiekį, pats nori pabandyti. Tai tarsi domino efektas – viena gera naujiena įkvepia veiksmą, kuris tampa kita gera naujiena.

Praktiniai patarimai, kaip pakeisti savo naujienų vartojimo įpročius

Gerai, dabar konkrečiai – ką tu gali padaryti šiandien, kad pakeistum savo santykį su naujienomis?

Pirma, padaryk auditą. Savaitę stebėk, kiek laiko praleidžia skaitydamas/žiūrėdamas naujienas ir kaip jaučiesi po to. Tiesiog užsirašyk. Dažnai mes net nesuvokiam, kiek to yra ir kaip tai mus veikia.

Antra, nustatyk ribas. Nereikia visiškai atsisakyti naujienų, bet gal užtenka patikrinti jas kartą per dieną, ne kas valandą? Aš sau nustatau taisyklę: jokių naujienų prieš 10 val ryto ir po 20 val vakaro. Šie laikai skirti man, ne pasaulio problemoms.

Trečia, diversifikuok šaltinius. Prie savo įprastų naujienų šaltinių pridėk bent vieną gerų naujienų šaltinį. Štai keletas europietiškų, kuriuos galiu rekomenduoti:

– Positive News (UK) – platus spektras temų
– The Happy Broadcast (Olandija) – iliustruotos gerų naujienų istorijos
– Good News Network – tarptautinės geros naujienos
– Reasons to be Cheerful (David Byrne projektas) – sprendimai socialinėms problemoms

Ketvirta, keisk savo social media feedą. Unfollow naujienų puslapius, kurie tave stresina, ir follow puslapius, kurie rodo sprendimus ir pažangą. Tai ne ignoravimas problemų – tai sveiko balanso ieškojimas.

Penkta, dalinkis geromis naujienomis. Kai randi ką nors įkvepiančio, pasidalink su draugais. Tai ne tik padeda jiems, bet ir tau – tyrimai rodo, kad gero dalybos aktas pačiam teikia džiaugsmo.

Ko tikėtis ateityje ir kaip prisidėti prie pokyčio

Gerų naujienų judėjimas Europoje auga, bet jis vis dar nėra mainstream. Tradicinė žiniasklaida lėtai keičiasi, nes senasis modelis vis dar veikia (žmonės vis dar spragtelėja ant sensacijų).

Bet mes, kaip vartotojai, turim galią. Kiekvienas paspaudimas, kiekviena prenumerata, kiekvienas pasidalijimas yra balsas. Kai remiame konstruktyvią žurnalistiką, rodome, kad tokio turinio norime daugiau.

Kai kurios šalys jau pradeda mokyti konstruktyvios žurnalistikos universitete. Danijoje tai jau dalis žurnalistikos programos. Galbūt po dešimtmečio turėsime visą kartą žurnalistų, kurie kitaip mąsto apie savo darbą.

Ir tai nėra tik apie profesionalius žurnalistus. Mes visi dabar esame turinio kūrėjai – per social media, per pokalbius su draugais, per tai, ką pasirenkami pabrėžti. Gali pradėti nuo mažo: vietoj to, kad skleistum dar vieną siaubo istoriją, pasidalink kažkuo įkvepiančiu. Papasakok apie ką nors gero, kas vyksta tavo bendruomenėje.

Žinau, skamba idealistiškai. Ir taip, pasaulyje vis dar vyksta daug blogo. Bet štai ko aš išmokau: tai, į ką kreipiame dėmesį, auga. Jei kreipiame dėmesį tik į problemas, jos atrodo didžiulės ir neįveikiamos. Bet kai kreipiame dėmesį ir į sprendimus, į pažangą, į žmonių sugebėjimą keistis ir tobulėti – tai irgi auga.

Kai naujienos tampa įrankiu, o ne našta

Taigi, grįžtam prie pradžios klausimo – kaip europietiškos gerų naujienų iniciatyvos keičia mūsų įpročius ir psichikos sveikatą? Atsakymas paprastas ir sudėtingas vienu metu: jos grąžina mums jausmą, kad informuotumas neturi reikšti kančios.

Per pastaruosius metus, kai pradėjau sąmoningai rinktis konstruktyvias naujienas, pastebėjau ne tik tai, kad jaučiuosi geriau. Pastebėjau, kad esu aktyvesnis, labiau įsitraukęs į bendruomenę, labiau tikintis, kad galiu ką nors pakeisti. Ir ne, nesu tapęs naivus optimistas – vis dar matau problemas, bet matau jas kaip iššūkius, kuriuos galima spręsti, o ne kaip neišvengiamą pražūtį.

Europietiškos iniciatyvos rodo kelią, bet kiekvienas iš mūsų gali rinktis, ar juo eiti. Galim toliau skęsti negatyvo jūroje ir stebėtis, kodėl jaučiamės prislėgti. Arba galim ieškoti balanso – būti informuoti apie problemas, bet taip pat matyti sprendimus, pažangą, žmogaus sugebėjimą keistis.

Mano patarimas? Pradėk mažai. Šiandien, vietoj to, kad paskaitytum dar vieną siaubo straipsnį, surask vieną gerą naujieną. Rytoj – dar vieną. Po savaitės pastebėsi skirtumą. Po mėnesio galbūt jau norėsi pasidalinti su draugais. O po metų galbūt būsi tas žmogus, kuris padeda kitiems atrasti, kad pasaulis nėra toks baisus, kaip atrodo naujienų antraštėse.

Nes tiesą sakant, pasaulis niekada nebuvo tik juodas ar tik baltas. Jis visada buvo pilkas, su šviesesnėmis ir tamsesnėmis vietomis. Klausimas tik – į ką žiūrime ir ką pasirenkami pabrėžti. Ir tas pasirinkimas, draugai, yra mūsų rankose.