Kaip ES skaitmeninės rinkos aktas keičia „Big Tech” veiklą Europoje: ką tai reiškia vartotojams

Didieji technologijų žaidėjai pagaliau sulaukė rimtesnio reguliatoriaus

Dar prieš kelerius metus mintis, kad „Google”, „Apple” ar „Meta” gali būti priverstos iš esmės keisti savo verslo modelius dėl kokio nors teisės akto, skambėjo gana naiviai. Tačiau ES skaitmeninės rinkos aktas (DMA) – įsigaliojęs 2022-aisiais ir pilnai pradėtas taikyti 2024 metų pradžioje – parodė, kad Europa nėra linkusi žaisti pagal Silicon Valley taisykles.

Esmė paprasta: DMA įvardija vadinamuosius „vartų sargus” – tai kompanijos, kurių platformos yra tokios didelės ir įtakingos, kad be jų praktiškai neįmanoma veikti skaitmeninėje rinkoje. Šiuo metu sąraše figūruoja „Alphabet”, „Apple”, „Amazon”, „Meta”, „Microsoft” ir „ByteDance”. Kiekviena iš jų privalo laikytis griežtų taisyklių – arba rizikuoti milijardinėmis baudomis.

Kas konkrečiai pasikeitė ir kodėl tai svarbu

Paimkime „Apple” pavyzdį. Ilgus metus kompanija gynė savo „App Store” monopolį kaip šventą karvę – jei norėjai patalpinti programėlę „iPhone” naudotojams, turėjai mokėti „Apple” komisiją ir laikytis jos sąlygų. DMA tai sulaužė. Dabar ES vartotojai teoriškai gali diegti programėles iš alternatyvių šaltinių, o kūrėjai gali naudoti kitus mokėjimo sprendimus.

„Google” atveju situacija irgi įdomi. Paieškos gigantas buvo priverstas keisti savo rezultatų puslapį taip, kad konkurentų paslaugos – tarkime, alternatyvios kelionių ar apsipirkimo platformos – gautų matomumo, o ne būtų užgožtos „Google” nuosavų produktų. Skamba kaip smulkmena, bet rinkos dalyviai tai vertina kaip reikšmingą pokytį.

„Meta” turėjo spręsti sudėtingesnę dilemą – kaip suderinti savo reklaminį modelį su naujais reikalavimais dėl duomenų naudojimo. Kompanija bandė įvesti mokamą prenumeratą be reklamos kaip alternatyvą, tačiau reguliatoriai ir šį sprendimą priėmė skeptiškai.

Vartotojas – ar tikrai laimėtojas?

Čia reikia būti sąžiningais. Teorija ir praktika kol kas gerokai skiriasi. Daugelis pakeitimų, kuriuos kompanijos įgyvendino, yra minimalūs – padaryti taip, kad techniškai atitiktų reikalavimus, bet realiai nepakeistų galios balanso. „Apple” atidarė alternatyvius programėlių platinimo kanalus, tačiau pridėjo tokių sąlygų ir mokesčių, kad nepriklausomi kūrėjai abejoja, ar tai iš viso verta.

Vartotojas šiandien gali pastebėti daugiau pasirinkimų – naršyklių, mokėjimo metodų, numatytųjų programų. Tačiau dauguma žmonių tiesiog toliau naudoja tai, prie ko įpratę. Ir tai kompanijos puikiai žino.

Taisyklės egzistuoja, bet kovos tik prasideda

DMA yra precedentas, ne galutinis atsakymas. Europos Komisija jau pradėjo tyrimus prieš kelis „vartų sargus” dėl galimų pažeidimų – tai rodo, kad reguliatoriai neketina sustoti prie formalaus įstatymo priėmimo. Baudos gali siekti iki 10 procentų metinės pasaulinės apyvartos, o recidyvistams – net 20 procentų. Tai jau ne simboliniai skaičiai.

Ilgesnėje perspektyvoje DMA gali turėti vadinamąjį „Briuselio efektą” – kai Europos standartai tampa de facto pasauliniais, nes kompanijoms paprasčiau adaptuoti vieną modelį nei palaikyti skirtingus skirtingose rinkose. Taip jau nutiko su BDAR duomenų apsaugos srityje. Galbūt po kelerių metų ir skaitmeninių rinkų taisyklės, gimę Briuselyje, atkeliaus į Amerikos ar Azijos vartotojų gyvenimus – net jei jie apie tai niekada ir nesužinos.