Kodėl Europos Sąjunga keičia taisykles dėl dirbtinio intelekto ir ką tai reiškia kiekvienam piliečiui

Naujas reguliavimo etapas

Europos Sąjunga jau kurį laiką dirba prie vadinamojo Dirbtinio intelekto akto – teisės akto, kuris turėtų nustatyti aiškias žaidimo taisykles tiek technologijų kūrėjams, tiek įmonėms, naudojančioms DI sistemas. Šis dokumentas nėra paprastas biurokratinis formalumas. Tai bandymas atsakyti į klausimą, kurio iki šiol niekas tikrai neatsakė: kaip gyventi pasaulyje, kuriame mašinos priima sprendimus, turinčius realių pasekmių žmonėms.

Reguliavimas grindžiamas rizikos logika. Sistemos, kurios gali pakenkti žmogaus sveikatai, saugumui ar pagrindinėms teisėms, bus vertinamos griežčiau. Tuo tarpu mažiau pavojingos technologijos – pavyzdžiui, šlamšto filtrai ar muzikos rekomendacijų algoritmai – pateks į žymiai laisvesnę kategoriją.

Kas laikoma pavojinga ir kodėl tai svarbu

Aukštos rizikos sistemų sąrašas yra gana konkretus. Jame atsidūrė DI sprendimai, naudojami priimant kredito suteikimo sprendimus, vertinant kandidatus į darbo vietas, nustatant medicininę diagnozę ar administruojant teisingumą. Kitaip tariant – sritys, kuriose klaida nėra abstrakti, o žmogui gali reikšti atsisakymą gauti paskolą, praleistą ligos diagnozę arba neteisingą teismo sprendimą.

Draudimai taip pat egzistuoja. ES nusprendė uždrausti tam tikras biometrinio stebėjimo formas viešose erdvėse realiuoju laiku, taip pat sistemas, kurios bando manipuliuoti žmonių elgesiu pasitelkdamos pasąmoninius metodus. Socialinio reitingavimo sistemos – tokios, kokias naudoja kai kurios autoritarinės valstybės – irgi patenka į draudžiamų kategorijų sąrašą.

Technologijų įmonių reakcija

Didelės technologijų kompanijos į šiuos pokyčius reagavo nevienodai. Dalis jų aktyviai dalyvavo konsultacijose ir teigė palaikančios reguliavimą – bent jau viešai. Tačiau lobistinė veikla Briuselyje rodė kitą pusę: buvo siekiama sušvelninti reikalavimus dėl skaidrumo, atidėti įgyvendinimo terminus ir susiaurinti aukštos rizikos apibrėžimą.

Mažesnėms Europos startuoliams situacija sudėtingesnė. Jiems atitikties užtikrinimas kainuoja proporcingai daugiau, o tai gali reikšti, kad naujovės kurs ne Europoje, o ten, kur reguliavimas švelnesnis. Šis argumentas skamba dažnai, nors jo pagrįstumas vis dar diskutuojamas.

Ką visa tai reiškia paprastam žmogui

Teoriškai – nemažai. Piliečiai turės teisę žinoti, kada su jais bendrauja DI sistema, o ne žmogus. Jie galės reikalauti paaiškinimo, kodėl algoritmas priėmė vienokį ar kitokį sprendimą jų atžvilgiu. Draudžiamos bus sistemos, kurios manipuliuoja žmonių elgesiu be jų žinios.

Praktiškai viskas priklausys nuo to, kaip šios normos bus įgyvendinamos. Teisė žinoti yra viena, o galimybė realiai pasinaudoti ta teise – visai kitas dalykas. Europos istorija su duomenų apsaugos reglamentu parodė, kad net ir gerai parašytos taisyklės gali likti popieriuje, jei trūksta vykdymo mechanizmų ir institucijų pajėgumų.

Tarp vilties ir skepticizmo

ES Dirbtinio intelekto aktas yra pirmasis tokio masto bandymas pasaulyje sistemingai sureguliuoti šią technologijų sritį. Tai savaime reikšminga – net jei rezultatas pasirodys netobulas. Klausimas nėra ar reguliavimas reikalingas, nes atsakymas į jį jau duotas. Klausimas yra ar šis konkretus reguliavimas pakankamai apsaugos žmones, neprarandant technologinės pažangos galimybių.

Kol kas atsakymo nežinome. Žinome tik tiek, kad taisyklės keičiasi, ir kad tai paveiks ne tik technologijų bendroves, bet ir kiekvieną, kuris naudojasi paslauga, teikiama skaitmeninėje aplinkoje – o tai šiandien reiškia beveik visus mus.