Kodėl Europos miestai masiškai atsisako automobilių ir ką tai reiškia eiliniam gyventojui

Miestas be automobilio – utopija ar realybė?

Prieš dešimt metų mintis, kad Europos miestai pradės sistemingai riboti automobilių eismą, daugeliui būtų skambėjusi kaip kažkokia žaliųjų aktyvistų fantazija. Šiandien tai – konkretūs sprendimai, kuriuos jaučia kiekvienas, bandantis įvažiuoti į Osloą, Amsterdamą ar Barseloną.

Bet kodėl tai vyksta būtent dabar ir taip sparčiai?

Tai ne tik ekologija – tai ekonomika

Lengva pasakyti, kad miestai atsisako automobilių dėl klimato. Iš dalies tai tiesa. Tačiau tikroji priežastis, kodėl politikai ryžtasi tokiems žingsniams, yra paprastesnė: automobiliai miestams kainuoja milžiniškus pinigus.

Skaičiuota, kad vidutinis Europos miestas išleidžia apie 10–15% savo biudžeto infrastruktūrai, skirtai automobiliams – gatvėms, parkavimui, eismo valdymui. Tuo tarpu vienas metro ar tramvajaus maršrutas gali pervežti tiek keleivių, kiek kelios juostos automobilių. Kai miestai pradeda skaičiuoti, skaičiai kalba patys už save.

Oslas per kelerius metus pašalino beveik visas viešas automobilių stovėjimo vietas centro zonoje. Rezultatas? Prekyba nemirė, kaip pranašavo skeptikai – ji išaugo, nes pėsčiųjų srautai padidėjo.

Kaip tai atrodo praktiškai

Barcelonos „superblokų” modelis – vienas geriausių pavyzdžių, kaip tai veikia žemėje. Idėja paprasta: keli kvartalai sujungiami į vieną bloką, per kurį tranzitinis eismas neleidžiamas. Gatvės viduje virsta žmonių erdvėmis – suolais, žaluma, vaikų žaidimo aikštelėmis.

Pirmieji gyventojai priešinosi. Tai normalu. Žmonės bijo pokyčių, ypač kai jie susiję su kasdieniais įpročiais. Tačiau po metų tų pačių kvartalų gyventojai tapo aršiausiais modelio gynėjais.

Paryžius per pastaruosius penkerius metus panaikino dešimtis tūkstančių parkavimo vietų ir išplėtė dviračių takų tinklą iki maždaug 1000 kilometrų. Miestas tapo lėtesnis automobiliams ir greitesnis visiems kitiems.

Kas laimi, kas pralaimi

Sąžininga kalbėti ir apie tai, kas šiame procese nėra paprasta. Ne visi gyventojai yra vienodoje padėtyje.

Žmogus, gyvenantis miesto centre su puikiu viešuoju transportu, automobilių ribojimus jaučia kaip patogumą. Žmogus, gyvenantis priemiestyje ir dirbantis keliose vietose, tą patį sprendimą jaučia kaip papildomą naštą. Ši įtampa yra reali ir dažnai ignoruojama diskusijose apie „žaliuosius miestus”.

Todėl sėkmingiausios transformacijos vyksta ten, kur automobilių ribojimas eina koja kojon su viešojo transporto gerinimu. Viena be kito – tik pusė sprendimo.

Ką tai reiškia, jei gyveni Vilniuje ar Kaune

Lietuvos miestai šiame procese – kažkur viduryje. Vilnius turi ambicijų, turi kelis gerus dviračių takus, turi Gedimino prospektą, kuris tapo žymiai malonesne vieta po rekonstrukcijos. Tačiau iki sisteminių pokyčių dar toli.

Eiliniam gyventojui verta žinoti vieną dalyką: šie pokyčiai ateina. Klausimas tik kada ir kaip. ES miestų politika, finansavimo programos, klimato tikslai – visa tai stumia ta pačia kryptimi. Geriau suprasti, kodėl tai vyksta, nei vieną dieną tiesiog rasti, kad parkavimas prie darbo kainuoja tris kartus daugiau.

Miestas kaip pasirinkimas, o ne kaip duotybė

Galbūt svarbiausia pamoka iš Europos miestų patirties yra ta, kad miestas nėra kažkas, kas tiesiog egzistuoja – jis yra nuolatinių sprendimų rezultatas. Kiekvieną kartą, kai miestas nusprendžia, kam skirta gatvė, jis iš tikrųjų nusprendžia, kokiam žmogui tas miestas priklauso.

Automobilių mažinimas nėra kova prieš vairuotojus. Tai bandymas atsakyti į klausimą: ar viešoji erdvė priklauso visiems, ar tik tiems, kurie turi automobilį? Miestai, kurie tai suprato, jau keičiasi. Kiti – tik pradeda klausti.