Kodėl Europos miestai masiškai atsisako automobilių ir ką tai reiškia jūsų kasdieniam gyvenimui

Gatvės grąžinamos žmonėms

Amsterdamas uždarė dar vieną parkingą. Paryžius vėl išplėtė dviračių taką ten, kur anksčiau stovėjo eilės automobilių. Oslas beveik visiškai išstūmė mašinas iš miesto centro. Tai nėra atsitiktinumas ir tai tikrai nėra mada, kuri praeis po poros metų. Europoje vyksta kažkas rimtesnio.

Miestai, kurie dešimtmečius buvo projektuojami aplink automobilį, dabar po truputį keičia savo logiką. Ir tas pokytis yra ne tik ekologinis gestas ar politikų kaprizas, bet ir labai pragmatiškas atsakas į tai, kas nutiko su miestų gyvenimu, kai į jų centrą buvo įleista per daug plieninių dėžių.

Kas iš tikrųjų vyksta Europos gatvėse

Barselona jau kelerius metus eksperimentuoja su vadinamosiomis superilles – superblokais, kur automobilių eismas apribotas, o kiemų erdvė grąžinta pėstiesiems. Rezultatai? Oro tarša sumažėjo, triukšmo lygis krito, o vietiniai verslai, priešingai nei bijota, nepražuvo. Žmonės pradėjo daugiau vaikščioti, sustoti, išgerti kavos.

Panaši istorija Briuselyje, kur miesto centras tapo didžiule pėsčiųjų zona. Iš pradžių buvo riksmas, protestai, prognozės apie ekonominę katastrofą. Po kelerių metų – tylos. Nes paaiškėjo, kad žmonės, kurie ateina pėsčiomis ar dviračiu, išleidžia ne mažiau pinigų nei tie, kurie atvažiuoja automobiliu ir ieško parkingo.

Tai ne sentimentalus grįžimas į praeitį. Tai skaičiai, kurie kalba patys už save.

Kodėl tai vyksta būtent dabar

Klimato politika čia, žinoma, vaidina svarbų vaidmenį. Bet tik dalinį. Tikroji priežastis paprastesnė: miestai tiesiog pritrūko vietos. Automobiliai užima neproporcionai daug erdvės lyginant su tuo, kiek žmonių jie veža. Vienas pilnas autobusas išstumia iš gatvės apie penkiasdešimt automobilių. Tai ne ideologija – tai geometrija.

Be to, jaunesnė karta Europoje tiesiog rečiau perka automobilius. Jiems svarbiau geras viešasis transportas, galimybė per dvidešimt minučių pasiekti darbą dviračiu ir miestas, kuriame galima gyventi, o ne tik važiuoti per jį.

O kas dėl tų, kuriems automobilis būtinas

Čia ir prasideda tikros diskusijos. Nes automobilių ribojimas miestų centruose dažnai labiausiai paveikia ne turtinguosius, kurie gyvena pačiame centre, o žmones iš priemiesčių, kuriems viešasis transportas dar nėra pakankamas alternatyva. Jei atimi automobilį, bet neduodi tinkamo autobuso ar traukinio, tai ne politika – tai bausmė.

Geriausiai šią problemą sprendžia miestai, kurie eina lygiagrečiai: riboja automobilius ten, kur jau yra alternatyvos, ir tuo pačiu investuoja į viešąjį transportą ten, kur jo trūksta. Viena be kito neveikia.

Ką tai reiškia mums, gyvenantiems čia ir dabar

Lietuva šiame procese nėra kažkokia išimtis, kuri gali ramiai stebėti iš šono. Vilnius jau turi savo dviračių takų tinklą, kuris dar prieš dešimt metų atrodė kaip utopija. Kaunas bando. Klaipėda galvoja. Ir visur tas pats klausimas: ar esame pasiruošę atsisakyti dalies patogumų, kuriuos teikia automobilis, mainais į miestą, kuriame norisi būti?

Atsakymas nėra paprastas, nes patogumas yra labai realus dalykas. Bet taip pat labai realus yra vaikas, kuris negali žaisti kieme, nes ten stovi mašinos. Arba senelis, kuris negali pereiti gatvės, nes žalias signalas dega per trumpai. Europietiška patirtis rodo, kad miestai, kurie ryžtasi pokyčiui ir daro tai protingai, galiausiai tampa geresnėmis vietomis gyventi visiems – net ir tiems, kurie iš pradžių protestavo. Gal ir mes galime sau leisti tuo patikėti.