Kodėl Europos miestai masiškai atsisako automobilių ir ką tai reiškia eiliniam gyventojui

Miestai keičia žaidimo taisykles

Amsterdamas, Oslas, Barselona, Paryžius — šie miestai jau seniai nustojo būti vien turistinėmis atostogų vietomis. Jie tapo savotišku eksperimentų poligonu, kur valdžia drąsiai klausia: o kas būtų, jei automobiliai čia tiesiog… nebetelptų? Ir žinote ką — rezultatai stebina net skeptikus.

Osle 2019-aisiais iš miesto centro buvo pašalinta beveik visa automobilių stovėjimo infrastruktūra. Žmonės rėkė, protestavo, pranašavo ekonominę katastrofą. Bet parduotuvių apyvarta išaugo. Žmonės pradėjo vaikščioti pėsčiomis, sustoti prie vitrinų, užeiti į kavines. Pasirodo, automobiliai nebuvo vartojimo variklis — jie buvo kliūtis.

Kodėl tai vyksta būtent dabar

Čia susidūrė kelios bangos vienu metu. Klimato krizė spaudžia politikus ieškoti realių, matomų sprendimų — ir miestų transportas yra vienas aiškiausių taršos šaltinių. Bet ne tik tai. Pandemija parodė, kaip atrodo tuščios gatvės, ir daugelis gyventojų tiesiog… patiko. Žmonės suprato, kad gali kvėpuoti, kad vaikai gali žaisti kieme, kad kaimynai egzistuoja.

Prie to prisidėjo ir demografija. Jaunesnės kartos miestuose tiesiog mažiau vairuoja. Jiems svarbiau greitas metro ar dviratis nei parkavimo vieta. Kai rinkėjų prioritetai keičiasi, politikų sprendimai seka paskui.

Kas iš tikrųjų vyksta gatvėse

Barselonos „superblokų” koncepcija — tai tiesiog geniali idėja. Kelios kvartalų grupės apjungiamos į zoną, kur automobiliai negali važiuoti tranzitu. Kas liko tose gatvėse? Suolai. Medžiai. Vaikai su dviračiais. Seneliai, kurie pagaliau gali išeiti iš namų nebijodami būti partrenkti.

Paryžius per pastaruosius penkerius metus pavertė šimtus kilometrų automobilių juostų dviračių takais. Anne Hidalgo, miesto merė, sulaukė siaubingo kritikos — ją vadino ekstremiste, miesto žudike. Šiandien Paryžiuje dviračių skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Žmonės tiesiog naudoja tai, kas jiems pasiūloma.

O ką tai reiškia tau, eiliniam žmogui

Jei gyveni mieste ir turi automobilį — taip, greičiausiai taps sunkiau. Parkavimas brangs arba išnyks. Kai kurios gatvės taps neprieinamos. Ir čia svarbu būti sąžiningam: pereinamasis laikotarpis tikrai sukelia nepatogumų, ypač tiems, kurie gyvena toliau nuo centro ar dirba nestandartiniu grafiku.

Bet yra ir kita pusė. Oras tampa švaresnis — tai ne abstrakti statistika, tai mažiau astmos priepuolių vaikams. Gatvės tampa saugesnės — tai mažiau žuvusių pėsčiųjų. Viešasis transportas, kai į jį investuojama rimtai, tampa tikrai patogia alternatyva, o ne paskutine išeitimi.

Svarbiausia suprasti: niekas neatima automobilio iš tavo rankų. Keičiasi tik tai, kiek erdvės mieste jam skiriama. O erdvė — tai mūsų visų bendras išteklius.

Kai miestas tampa žmogiškas — tai jau ne grįžimas atgal

Labiausiai džiugina tai, kad miestai, kurie ryžtingai žengė šį žingsnį, negrįžta atgal. Nė vienas. Oslas neatstatė stovėjimo aikštelių. Amsterdamas neplečia automobilių juostų. Nes kai žmonės pajunta, kaip atrodo miestas be nuolatinio variklio ūžimo fono, kai vaikai gali žaisti gatvėje, kai oras rytą kvepia oru, o ne išmetamosiomis dujomis — jie to nebenori atsisakyti. Europos miestai ne baudžia automobilininkų. Jie tiesiog pagaliau rimtai paklausė: kokiam mieste mes norime gyventi? Ir atsakymas, pasirodo, buvo akivaizdus visą laiką.