Kodėl Europos miestai masiškai atsisako automobilių ir ką tai reiškia eiliniam gyventojui

Gatvės grąžinamos žmonėms

Oslas uždarė beveik visas miesto centro parkavimo vietas. Barselona iškirpo didžiulius automobilių srautus iš gyvenamųjų kvartalų ir pavertė juos vadinamosiomis „superblokų” zonomis. Paryžius per kelerius metus panaikino dešimtis tūkstančių parkavimo vietų ir jų vietoje pasodino medžius. Tai nėra atsitiktinumas ar ekscentriški eksperimentai – tai koordinuotas posūkis, kuris keičia tai, kaip Europa supranta miestą.

Klausimas tik vienas: ar eilinis gyventojas iš to laimi, ar pralaimi?

Kaip čia priėjome

Dvidešimtojo amžiaus viduryje miestas buvo projektuojamas aplink automobilį. Platūs prospektai, daugiaaukštės parkingų konstrukcijos, greitkeliai per gyvenamuosius rajonus – visa tai atrodė kaip pažangos simbolis. Miestiečiai tuo metu masiškai persikėlė į priemiesčius, o centrai tapo tranzito zonomis, per kurias važiuojama, bet kuriose negyvename.

Dabar tas modelis griūva. Klimato tikslai, oro kokybės problemos ir paprasčiausias noras turėti gyvenamą miestą – visa tai stumia savivaldybes priešinga kryptimi. Ir ne lėtai.

Kas iš tikrųjų vyksta gatvėse

Viena vertus, skaičiai kalba patys už save. Amsterdame dviračių infrastruktūros plėtra sutapo su reikšmingu oro taršos sumažėjimu centrinėse dalyse. Helsinkis fiksuoja, kad rajonuose, kur buvo apribota automobilių eiga, nekilnojamojo turto vertė augo greičiau nei kaimyninėse zonose. Žmonės, pasirodo, nori gyventi ten, kur tylu ir galima vaikščioti pėsčiomis.

Kita vertus, ne viskas taip sklandžiai. Smulkūs verslai, ypač tie, kurie priklausė nuo klientų, atvykstančių automobiliu, kai kur patyrė nuostolių. Vyresnio amžiaus žmonės ar tie, kurie gyvena toli nuo gero viešojo transporto, jaučiasi tarsi miestas priima sprendimus be jų. Ir tas jausmas nėra visiškai nepagrįstas.

Viešasis transportas – silpnoji grandis

Čia ir slypi didžiausias prieštaravimas. Miestai atima automobilių eismą, bet ne visada pakankamai greitai stato tai, kas turėtų jį pakeisti. Vilniuje, Rygoje ar Bukarešte situacija skiriasi nuo Vienos ar Ciuricho – miestų, kur metro ar tramvajus atvažiuoja kas tris minutes ir veikia iki ryto.

Kai žmogus gyvena rajone, kur autobusas važiuoja kartą per pusvalandį, o iki darbo reikia važiuoti per pusę miesto – automobilio atsisakymas nėra ideologinis pasirinkimas. Tai logistikos problema. Ir politikai, kurie to nesupranta, sulaukia atitinkamos reakcijos rinkimuose.

Tarp vizijos ir kasdienybės

Europos miestų posūkis nuo automobilio nėra grįžimas atgal – tai bandymas sukurti kažką, ko iki šiol nebuvo. Miestas, kuriame galima gyventi be nuosavo automobilio ne todėl, kad negali jo įpirkti, o todėl, kad tiesiog nereikia. Kur vaikas gali nueiti į mokyklą pats. Kur senelis gali pasiekti parduotuvę be jokios pagalbos.

Ar tai įmanoma? Keletas miestų jau įrodo, kad taip. Ar tai atsitiks greitai ir be skausmo? Tikrai ne. Eiliniam gyventojui tai reiškia, kad artimiausi metai bus nepatogūs – mažiau parkavimo vietų, daugiau statybų, keičiami įpročiai. Bet jei infrastruktūra pavys ambicijas, miestas po dešimties metų gali atrodyti visiškai kitaip. Klausimai tik du: kas sumokės už tą perėjimą ir ar visi galės sau leisti palaukti.