Kodėl Lietuva išlieka viena aktyviausių ES politikos formuotojų Rytų partnerystės klausimais

Maža šalis su dideliu balsu

Yra tokia nerašyta taisyklė Briuselyje – kuo mažesnė šalis, tuo garsiau ji turi kalbėti, kad būtų išgirsta. Lietuva šią taisyklę ne tik žino, bet ir tobulai taiko. Rytų partnerystės klausimais mes ne tik sėdime prie stalo – mes dažnai diktuojame darbotvarkę. Ir tai nėra atsitiktinumas.

Geografija čia svarbesnė nei bet koks diplomatinis vadovėlis. Turėti bendrą sieną su Baltarusija, jausti Kaliningrado spaudimą, prisiminti sovietinę okupaciją – tai ne abstrakčios geopolitinės sąvokos, o gyva atmintis, kuri formuoja užsienio politikos instinktus. Kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas kalba apie europinę perspektyvą, Vilnius girdi tai visiškai kitaip nei Paryžius ar Romos biurokratai.

Patirtis, kurios negalima nupirkti

Lietuva į ES įstojo 2004-aisiais ir nuo pat pirmų dienų ėmėsi savotiško tarpininko vaidmens tarp Vakarų Europos ir posovietinės erdvės. Ne todėl, kad taip liepė koks nors protokolas, o todėl, kad tiesiog suprantame, kaip atrodo transformacija iš vidaus. Žinome, kaip sunku keisti teismų sistemą, kai teisėjai dar mena senus laikus. Žinome, ką reiškia reformuoti muitinę ar kovoti su korupcija, kai ji įaugusi į institucijų DNR.

Ši patirtis – vertingiausias Lietuvos eksporto produktas Rytų partnerystės kontekste. Ukrainos, Moldovos ar Gruzijos pareigūnai atvyksta į Vilnių ne dėl prabangių konferencijų salių, o dėl to, kad čia gali pasikalbėti su žmonėmis, kurie prieš dvidešimt metų stovėjo toje pačioje sankryžoje.

Politinė valia kaip strateginis resursas

Bet vien patirtis nepaaiškina visko. Svarbiausia – politinė valia, kuri Lietuvoje Rytų kaimynystės atžvilgiu išliko nuosekli nepriklausomai nuo to, kokia partija valdė. Tai reta savybė. Daugelyje ES valstybių užsienio politika keičiasi kartu su vyriausybėmis, prioritetai perstumiami priklausomai nuo vidaus politikos vėjų. Lietuva čia demonstravo neįprastą tęstinumą.

Vilnius nuosekliai spaudė dėl vizų liberalizavimo, asociacijos sutarčių, finansinės paramos. Kartais tai erzino didžiąsias ES valstybes, kurioms Rytų partnerystė atrodė kaip antraeilė problema, palyginti su migracija iš Afrikos ar ekonominiais santykiais su Kinija. Lietuva tokiose situacijose nesustodavo – ieškodavo koalicijų, derindavosi su Lenkija, Latvija, Estija, Skandinavijos šalimis.

2022-ieji: kai istorija patvirtino instinktus

Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metų vasarį daugeliui Europos politikų buvo šokas. Vilniui – ne. Lietuva apie šį scenarijų kalbėjo metų metus ir buvo ignoruojama arba laikoma pernelyg paranojišku balsu. Kai tankai pajudėjo, paaiškėjo, kad paranoja buvo paprasčiausias realizmas.

Tai suteikė Lietuvai papildomą moralinį svorį Briuselyje. Šalis, kuri ilgus metus buvo traktuojama kaip pernelyg emocionali ar ideologiškai angažuota, staiga tapo ta, kurios analizė pasirodė tiksliausia. Šis kapitalas buvo greitai panaudotas – Lietuva aktyviai formavo ES sankcijų politiką, karinius paramos paketus, ilgalaikę strategiją dėl Ukrainos narystės perspektyvos.

Kai mažumas tampa pranašumu

Galiausiai reikia pripažinti paradoksą: Lietuvos mažumas Rytų partnerystės politikoje virto pranašumu. Mes neturime tokių ekonominių interesų Rusijoje ar Baltarusijoje, kurie verstų mus tylėti. Neturime tokių energetinių priklausomybių, kurios komplikuotų poziciją. Galime kalbėti atvirai ten, kur Berlynas ar Paryžius turi subalansuoti šimtus skirtingų interesų.

Tai nereiškia, kad Lietuva visada teisi arba kad jos pozicijos neturi trūkumų. Kartais aktyvizmas virsta dogmatizmu, o principingumas – negebėjimu ieškoti kompromisų. Bet bendrame ES paveiksle Lietuva atlieka funkciją, kurią kažkas atlikti turi – primena, kad rytinė Europos kaimynystė nėra periferija, o vieta, kur sprendžiamas kontinento saugumo klausimas. Ir kol ši funkcija reikalinga, Vilnius ją atliks – garsiai, nuosekliai ir su tuo savitu įsitikinimu, kurį suteikia ne vadovėliai, o pati istorija.