Kodėl Lietuva išlieka viena aktyviausių ES politikos formuotojų Rytų partnerystės klausimais

Maža šalis su dideliais ambicijais

Lietuva nėra didžiausia ES narė, neturi galingiausios ekonomikos ir tikrai nepretenduoja į Europos geopolitinę lyderystę plačiąja prasme. Tačiau kai kalbama apie Rytų partnerystę – santykius su Ukraina, Gruzija, Moldova, Armėnija, Azerbaidžanu ir Baltarusija – Vilnius nuosekliai laikosi pirmose eilėse. Tai nėra atsitiktinumas.

Geografija čia vaidina svarbų vaidmenį, bet ne vienintelį. Lietuva ribojasi su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi, todėl tai, kas vyksta rytuose, nėra abstrakti užsienio politika – tai tiesiogiai liečia šalies saugumą, ekonomiką ir visuomenę. Kai 2020 metais Lukašenka pradėjo represijas prieš protestuotojus, Lietuva viena pirmųjų priėmė pabėgėlius ir suteikė prieglobstį Sviatlanos Cichanouskos vadovaujamam demokratiniam judėjimui.

Istorinė atmintis kaip politinis variklis

Lietuviai gerai žino, ką reiškia gyventi sovietinėje įtakos sferoje. Ši atmintis nėra tik sentimentas – ji aktyviai formuoja užsienio politikos prioritetus. Lietuvos diplomatai ir politikai nuoširdžiai tiki, kad ES integracija yra geriausias kelias kaimyninėms šalims, nes patys tą kelią praėjo. Tai suteikia Lietuvos pozicijoms autentiškumo, kurio, pavyzdžiui, Prancūzija ar Vokietija tiesiog negali turėti.

Būtent dėl šios priežasties Lietuva dažnai atlieka tarpininkės vaidmenį – ji moka kalbėti tiek su Briuseliu, tiek su Tbilisiu ar Kišiniovu taip, kad abi pusės jaustų, jog yra suprastos.

Institucinis aktyvumas, kuris duoda rezultatų

Lietuvos aktyvumas nėra vien retorika. Šalis nuosekliai remia Rytų partnerystės šalių europinę perspektyvą net tada, kai didžiosios ES valstybės rodo dviprasmišką entuziazmą. Vilnius aktyviai lobavo dėl Ukrainos kandidatės statuso, palaikė sankcijas Baltarusijai ir pasisakė už griežtesnę ES poziciją Rusijos atžvilgiu ilgai prieš tai, kai tai tapo Briuselio norma.

Lietuva taip pat investuoja į praktinę pagalbą – nuo ekspertų delegavimo iki reformų įgyvendinimo paramos. Tai ne tik diplomatiniai pareiškimai, bet ir konkretūs žmonės, dirbantys su konkrečiomis problemomis vietoje.

Kai mažumas tampa pranašumu

Paradoksalu, bet Lietuvos dydis šiame kontekste yra privalumas. Didelės ES valstybės dažnai turi sudėtingų ekonominių ar energetinių interesų, kurie komplikuoja jų pozicijas Rytų politikoje. Lietuva tokio bagažo neturi – ji gali kalbėti aiškiau ir nuosekliau, nesibaimindama, kad tai pakenks kokiam nors stambiam verslo sandoriui ar dujų tiekimo sutarčiai.

Tai reiškia, kad Lietuva dažnai tampa ta balsu, kuris pasako tai, ką kiti nori pasakyti, bet vengia. Briuselio koridoriuose tai turi vertę – ne visada matomą, bet realią.

Rytų partnerystė kaip lietuviška misija

Žvelgiant į visą paveikslą, Lietuvos įsitraukimas į Rytų partnerystės politiką yra nuosekli strategija, grįsta istorine patirtimi, geografine realybe ir tikru įsitikinimu, kad demokratinė Europa turi plėstis į rytus. Šalis nesiruošia trauktis iš šio vaidmens – ypač dabar, kai Ukrainos karas iš esmės pakeitė visą diskusiją apie tai, ką Rytų partnerystė iš tikrųjų reiškia. Lietuva šiame procese nėra tik stebėtoja – ji yra viena tų, kurios aktyviai rašo šią istoriją.