Kodėl Europos miestai masiškai atsisako automobilių ir ką tai reiškia Lietuvai

Miestas be kamščių – utopija ar artėjanti realybė?

Amsterdamas uždraudė naujų automobilių stovėjimo vietų statybą. Paryžius perpus sumažino parkavimo vietų skaičių per pastaruosius penkerius metus. Oslas praktiškai išstūmė automobilius iš miesto centro. Tai nėra atsitiktinumas ar ekscentriški eksperimentai – tai sistemingas pokytis, kuris keičia tai, kaip Europa galvoja apie miestų erdvę.

Ir klausimas Lietuvai čia labai paprastas: ar mes stebime šį procesą iš šalies, ar ruošiamės jame dalyvauti?

Kodėl Europos miestai tai daro

Priežastys nėra vien ekologinės, nors ir tai svarbu. Miestai, kurie drąsiai apribojo automobilių srautus, gavo kažką netikėto – daugiau pinigų. Kai Madridas uždarė centrinę zoną automobiliams, vietinių parduotuvių apyvarta išaugo. Žmonės, kurie ateina pėsčiomis ar dviračiu, išleidžia daugiau nei tie, kurie prazvimbia pro šalį automobiliu.

Be to, yra erdvės klausimas. Vienas automobilis stovėjimo aikštelėje užima maždaug 15 kvadratinių metrų. Toje pačioje erdvėje galėtų tilpti kavinė, žaidimų aikštelė arba tiesiog medis. Miestai pradėjo skaičiuoti ir suprasti, kad automobilis yra brangiausia įmanoma miesto erdvės panaudojimo forma.

Lietuva: tarp dviejų pasaulių

Vilnius ir Kaunas pastaraisiais metais žengė kelis drąsius žingsnius. Vilniaus senamiestis tapo riboto eismo zona, atsirado daugiau dviračių takų, Laisvės alėja Kaune – vienas ryškiausių pėsčiųjų erdvės sėkmės pavyzdžių regione. Bet tuo pačiu metu Lietuvos automobilių skaičius vienam gyventojui yra vienas didžiausių ES.

Čia ir slypi paradoksas. Mes žinome, kaip atrodo gerai veikiantis miestas – matome jį Kopenhagoje, Helsinkyje, net Taline. Bet vis dar statome gyvenvietes be šaligatvių ir diskutuojame, ar dviračių takas neatims vietos automobiliams.

Problema nėra infrastruktūra. Problema yra mentalitetas, kuris automobilį vis dar laiko statuso simboliu, o ne tiesiog transporto priemone.

Ką tai reiškia praktiškai

Europos miestų patirtis rodo kelis dalykus, kurie veikia tikrai:

• Parkavimo kaina turi atspindėti tikrąją erdvės vertę. Kai parkavimas miesto centre kainuoja realius pinigus, žmonės pradeda rinktis alternatyvas.
• Viešasis transportas turi būti greitesnis nei automobilis. Ne patogus, ne pigus – būtent greitesnis. Tai vienintelis argumentas, kuris veikia.
• Pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūra turi būti patogi, o ne heroiška. Žmogus neturėtų jaustis drąsuoliu, važiuodamas dviračiu į darbą.

Tarp baimės ir galimybės

Kiekvienas miestas, kuris ryžtingai apribojo automobilius, praėjo tą patį etapą – protestus, prognozuojamą ekonominę katastrofą ir politinę krizę. O po kelerių metų – tuos pačius žmones, einančius į tas pačias kavines ir sakančius, kad taip buvo visada.

Lietuva turi retą pranašumą: galime mokytis iš kitų klaidų, o ne kartoti jas. Mūsų miestai dar nėra taip giliai įklimpę į automobilinę infrastruktūrą kaip Vakarų Europos sostinės prieš 30 metų. Tai reiškia, kad pokyčiai čia gali būti greitesni ir pigesni.

Klausimas nėra ar Lietuva eis šiuo keliu. Klausimas yra tik kada – ir ar tai darysime su vizija, ar tiesiog reaguosime į aplinkybes, kai bus per vėlu rinktis.