Kaip Europos Sąjungos sprendimai dėl žaliosios energetikos 2026-2026 metais paveiks Lietuvos verslo elektros kainas ir konkurencingumą

Žalioji revoliucija artėja greičiau nei tikėjomės

Kai kalbame apie Europos Sąjungos žaliosios energetikos planus, dažnai skamba kaip kažkas labai tolimo ir abstraktaus. Bet realybė tokia, kad 2025-2026 metai bus lūžio taškas Lietuvos verslui. Briuselis nėra vien tik biurokratinė mašina – jo sprendimai jau dabar formuoja, kiek mokėsime už elektrą kitąmet ir ar mūsų įmonės galės konkuruoti su kaimynais.

Pirmiausia reikia suprasti, kad ES Žaliasis kursas (Green Deal) nėra vien gražūs žodžiai. Tai konkrečios direktyvos, kurios keičia energetikos rinkos taisykles. Fit for 55 paketas, kurio įgyvendinimas įsibėgėja būtent 2025-2026 metais, reiškia, kad anglies dioksido emisijos kaina kils, o atsinaujinančios energijos kvota turės sudaryti ne mažiau kaip 42,5 proc. viso energijos suvartojimo iki 2030-ųjų. Skamba kaip techniniai skaičiai, bet jūsų elektros sąskaitoje tai atsispindės labai konkrečiai.

Lietuvos verslas atsidūrė įdomioje situacijoje. Viena vertus, turime vieną moderniausių elektros tinklų Baltijos šalyse po nepriklausomybės atkūrimo investicijų. Kita vertus, priklausomybė nuo importuojamos elektros ir lėtas atsinaujinančių šaltinių diegimas reiškia, kad galime atsidurti nevygodoje lyginant su Lenkija ar Skandinavija, kur žalioji energetika auga sparčiau.

Kas konkrečiai keičiasi elektros rinkoje

Nuo 2026 metų pradžios įsigalioja sugriežtinti Europos emisijų prekybos sistemos (ETS) reikalavimai. Tai reiškia, kad elektrinės, kurios naudoja iškastinį kurą, mokės gerokai daugiau už teisę išmesti CO2. Šie kaštai neišgaruos ore – jie bus perkelti į elektros kainą.

Lietuvoje tai ypač aktualu dėl kelių priežasčių. Pirma, mes vis dar importuojame nemažą elektros dalį iš Baltarusijos (nors oficialiai tai neigiam) ir Rusijos per trečiąsias šalis. Antra, sinchronizacija su kontinentine Europa, kuri turėtų įvykti 2025-ųjų pabaigoje, pakeis prekybos srautus – tapsime labiau priklausomi nuo Lenkijos ir Švedijos kainų.

Konkrečiai kalbant, analitikai prognozuoja, kad didmeninė elektros kaina Baltijos šalyse 2026 metais gali išaugti 15-25 proc., palyginti su 2024-aisiais. Tai nėra vien dėl žaliosios politikos – čia susipina ir geopolitika, ir infrastruktūros investicijos, ir rinkos liberalizavimas. Bet ES sprendimai dėl klimato tikrai yra vienas svarbiausių veiksnių.

Įdomu tai, kad ne visi verslai nukentės vienodai. Energijai imlios pramonės šakos – chemijos, metalurgijos, maisto perdirbimo įmonės – jaus smūgį stipriausiai. Tuo tarpu paslaugų sektorius, IT kompanijos ar lengvoji pramonė elektros sąnaudas turi mažesnes, todėl ir poveikis bus santykiškai mažesnis.

Kodėl vieni verslai laimės, o kiti pralaimės

Čia prasideda įdomiausia dalis. ES žalioji politika nėra vien tik naštų kėlimas – ji kuria ir galimybes. Įmonės, kurios investuos į atsinaujinančią energiją, energijos efektyvumą ar žaliąsias technologijas, gaus ne tik pigesnę elektrą ilgalaikėje perspektyvoje, bet ir prieigą prie ES finansavimo.

Pavyzdžiui, Modernizacijos fondas ir Socialinio klimato fondas, kurie pradės veikti pilnu pajėgumu 2025-2026 metais, skirs milijardus eurų būtent tokioms investicijoms. Lietuva iš šių fondų turėtų gauti apie 1,2 mlrd. eurų iki 2030-ųjų. Tai nėra mažai, bet reikia mokėti tais pinigais pasinaudoti.

Verslai, kurie jau dabar planuoja saulės elektrinių įrengimą, energijos saugyklas ar pramonės procesų elektrifikavimą, 2026 metais bus gerokai konkurencingesni. Kodėl? Nes jie galės išvengti didėjančių tinklo elektros kainų ir net parduoti perteklinę energiją atgal į tinklą.

Realus pavyzdys: vidutinė gamybinė įmonė Lietuvoje, sunaudojanti 500 MWh elektros per metus, 2024-aisiais už ją moka apie 60-70 tūkst. eurų. Jei kaina pakils 20 proc., tai bus papildomi 12-14 tūkst. eurų per metus. Bet jei ta pati įmonė investuos 100-150 tūkst. eurų į saulės elektrines ant savo stogų, ji gali padengti 40-60 proc. savo poreikių ir atsipirkti per 5-7 metus. O su ES parama atsipirkimo laikas sutrumpėja iki 3-4 metų.

Kaip kaimynai sprendžia šiuos iššūkius

Verta pažvelgti, ką daro kitos šalys, nes konkurencija vyksta ne tik tarp įmonių, bet ir tarp valstybių. Lenkija, nors ir labai priklausoma nuo anglies, masiškai investuoja į vėjo parkus. Jau 2025-aisiais jie planuoja turėti 10 GW vėjo jėgainių pajėgumų, o 2026-aisiais – dar daugiau. Tai reiškia, kad lenkų pramonė turės prieigą prie pigesnės elektros nei lietuvių.

Estija pasirinko kitą kelią – jie investuoja į energijos saugyklas ir lanksčią vartojimo sistemą. Tai leidžia jiems efektyviau naudoti kintančius atsinaujinančios energijos šaltinius ir išvengti kainų šuolių. Latvija dėl savo hidroelektrinių turi natūralų privalumą – gali kaupti energiją ir ją naudoti, kai brangiausia.

O kas Lietuva? Mes turime Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, kuri yra puikus turtas, bet jos pajėgumai riboti. Saulės energetikos augimas yra geras, bet vis dar atsiliekame nuo ES vidurkio. Vėjo energetika ant sausumos susiduria su vietos bendruomenių pasipriešinimu, o jūrinė vėjo energetika – vis dar planavimo stadijoje.

Tai nereiškia, kad esame pralaimėjusioje pozicijoje, bet reiškia, kad turime veikti greičiau. 2026 metai bus testas, ar sugebėjome pasiruošti, ar ne.

Konkretūs žingsniai, kuriuos verslas gali žengti jau dabar

Gerai, užteks teorijos. Ką realiai gali padaryti Lietuvos įmonė, kuri nori išvengti kainų šoko ir net pasinaudoti naujomis galimybėmis?

Pirmas ir paprasčiausias žingsnis – energijos auditas. Skamba nuobodžiai, bet dauguma įmonių net nežino, kur ir kaip jos švaisto energiją. Profesionalus auditas kainuoja 1-3 tūkst. eurų, bet gali atskleisti galimybes sutaupyti 20-30 proc. elektros. Tai greitesnis ir pigesnis būdas nei bet kokios technologijos.

Antras žingsnis – saulės elektrinių įrengimas. 2025-2026 metais ES parama tokioms investicijoms bus maksimali. Lietuvos verslas gali gauti iki 40-50 proc. investicijos kompensaciją iš įvairių programų. Svarbu tai padaryti dabar, kol eilės nėra tokios ilgos ir kol dotacijos dar prieinamos.

Trečias – elektros pirkimo sutarčių peržiūra. Daugelis įmonių vis dar perka elektrą pagal senas, nelanksčias sutartis. Perėjimas prie dinaminių kainų arba ilgalaikių PPA (Power Purchase Agreement) sutarčių su atsinaujinančios energijos gamintojais gali duoti didelį stabilumą ir numatomas kainas.

Ketvirtas – procesų elektrifikacija. Jei jūsų įmonė vis dar naudoja dujas šildymui ar technologiniams procesams, 2026 metais tai taps dar brangiau dėl išsiplėsiančios ETS sistemos. Šilumos siurbliai, elektriniai katilai ar kitos elektrinės technologijos gali būti pigesnės ilgalaikėje perspektyvoje.

Penktas – energijos bendruomenių kūrimas. Tai nauja, bet labai perspektyvi kryptis. Kelios įmonės gali susijungti ir kartu investuoti į didesnę saulės ar vėjo elektrinę, dalintis energija ir kaštais. ES skatina tokias iniciatyvas ir teikia papildomą paramą.

Ką daro ir turėtų daryti valstybė

Žinoma, verslas negali visko išspręsti pats. Valstybės vaidmuo čia kritiškai svarbus, ir būtent čia Lietuva turi spragų.

Pirmiausia, leidimų išdavimo procesai vis dar per lėti. Įmonė, kuri nori pastatyti saulės elektrines ar vėjo jėgainę, gali laukti leidimų metus ar net ilgiau. Estijoje analogiški procesai užtrunka 3-6 mėnesius. Jei Lietuva nenori atsilikti, biurokratiniai barjerai turi būti šalinami skubiai.

Antra, tinklo infrastruktūra. Daugelyje Lietuvos regionų elektros tinklas nėra pasiruošęs priimti didelius kiekius paskirstytos generacijos. Tai reiškia, kad net jei įmonė nori įsirengti saulės elektrines, ji gali susidurti su techniniu atsisakymu iš ESO. Investicijos į tinklo modernizavimą turi būti prioritetas.

Trečia, parama smulkiam ir vidutiniam verslui. Didieji pramonės gigantai turi resursų ir ekspertizės žaliosioms investicijoms. Bet kaimo kepykla ar nedidelė gamykla dažnai net nežino, kokios galimybės egzistuoja. Valstybė turėtų sukurti aiškias, suprantamas programas su „vieno langelio” principu.

Ketvirta, mokesčių politika. Kai kurios ES šalys taiko sumažintus mokesčius įmonėms, kurios investuoja į žaliąsias technologijas. Lietuva galėtų įvesti panašius stimulus – pavyzdžiui, greitesnę nusidėvėjimo normą žaliosioms investicijoms ar PVM lengvatas atsinaujinančios energijos įrangai.

Kas laukia po 2026-ųjų

Jei manote, kad 2026 metai bus sunkiausi ir paskui viskas nurims, turiu blogų žinių. ES klimato politika tik griežtės. 2027-aisiais pradės veikti nauja ETS II sistema, kuri apims ir transportą, ir pastatų šildymą. 2030-aisiais emisijų mažinimo tikslai dar ambicingesni. O 2035-aisiais planuojama visiškai uždrausti naujų vidaus degimo variklių automobilių pardavimą.

Tai reiškia, kad įmonės, kurios 2025-2026 metais investuos į žaliąsias technologijas, ne tik išspręs artimiausių metų problemas, bet ir pasiruoš ilgalaikei ateičiai. O tos, kurios lauks ir tikėsis, kad „gal kaip nors praeis” – atsidurs vis sunkesnėje padėtyje.

Yra ir gera žinia: elektros kainos ilgalaikėje perspektyvoje turėtų stabilizuotis ir net mažėti. Kodėl? Nes atsinaujinanti energija tampa vis pigesnė. Saulės ir vėjo elektros gamybos kaštai per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 80-90 proc. Kai ES energetikos sistema taps daugiausia paremta atsinaujinančiais šaltiniais (o tai turėtų įvykti apie 2035-2040 metus), kainų svyravimai sumažės, nes nebepriklausysime nuo iškastinio kuro kainų.

Kaip paversti iššūkį galimybe ir nelikti nuošalyje

Grįžkime prie pagrindinio klausimo: ar ES žalioji politika 2025-2026 metais pakenks Lietuvos verslo konkurencingumui? Atsakymas priklauso nuo to, kaip į tai žiūrėsime ir kaip veikime.

Jei nieko nedarysime – taip, elektros kainos kils, o konkurentai kaimyninėse šalyse, kurie investavo anksčiau, turės pranašumą. Bet jei pasinaudosime galimybėmis, kurias teikia ES parama, technologijų pigėjimas ir rinkos pokyčiai – galime ne tik išvengti neigiamų pasekmių, bet ir sustiprinti savo pozicijas.

Raktinė mintis tokia: žalioji transformacija nėra pasirinkimas, tai neišvengiamybė. Klausimas tik, ar būsime tarp pirmųjų, kurie ja pasinaudos, ar tarp atsiliekančių, kurie bandys prisitaikyti vėluodami.

Konkrečiai Lietuvos verslui tai reiškia: 2025-ieji yra paskutiniai metai patogiai pasiruošti. 2026-aisiais jau bus per vėlu pradėti planuoti – reikės gyventi su tuo, ką turime. Įmonės, kurios jau dabar investuoja į energijos efektyvumą, atsinaujinančią energiją ir procesų optimizavimą, 2026-2027 metais matys rezultatus. Kitos – matys tik didėjančias sąskaitas.

Valstybė irgi turi savo namų darbus. Greitesni leidimai, geresnė infrastruktūra, aiškesnė parama – tai ne prabanga, o būtinybė, jei norime, kad Lietuvos verslas išliktų konkurencingas Europos rinkoje.

Ir galiausiai – tai ne tik ekonomikos klausimas. Žaliosios energetikos perėjimas reiškia mažesnę priklausomybę nuo nestabilių energijos tiekėjų, švaresnę aplinką ir naujas darbo vietas. Tai investicija į ateitį, kuri, jei padaryta protingai, atsiperka ne tik finansiškai, bet ir strategiškai. 2026 metai parodys, ar sugebėjome tai suprasti laiku.